kaip reaguoti

Savižalos problema paliečia ne tik besižalojantį asmenį, bet ir jo artimuosius. Atskleidus šį faktą, gali kilti įvairios emocijos: pyktis, šokas, kaltė ir liūdesys. Nusiraminti; Pabandyti suprasti; Pasiūlyti pagalbą; Padėti ieškoti tinkamų specialistų (psichologų, medicinos darbuotojų, socialinių darbuotojų ir kt.), tarnybų, kur būtų suteikta reikalinga pagalba

Patarimai tėvams

Pirma emocija, kuri gali natūraliai kilti, yra pyktis. Gali būti noras šaukti ant vaiko dėl to, ką jis (ji) padarė ar ketino padaryti. Nedarykite to. Leiskite pykčiui praeiti, nes kitaip negalėsite aptarti to, kas iš tikrųjų įvyko.
Kai tik bus įmanoma, pabandykite su vaiku pasikalbėti. Galbūt dėl to jam galima kelias dienas netgi neiti į mokyklą. Tik informuokite vaiko mokytojus apie tai, kas vyksta. Tokiu atveju, paaiškinimas „ekstremali situacija šeimoje“ galbūt visai tiktų.
Būkite pasiruošę tam, kad vaikas gali nenorėti su jumis kalbėtis. Neignoruodami, suteikite jam šiek tiek erdvės ir laisvės. Jei vaikas nenori kalbėti su jumis apie tai, kaip jis jaučiasi, pabandykite papasakoti jam (jai), kaip jūs dėl to jaučiatės. Svarbu nekelti balso, išlikti ramiems. Jūs galite pasakyti, kad pavyzdžiui, „...Aš negaliu įsivaizduoti gyvenimo be tavęs...", arba „...Aš tave labai myliu, tu gali man apie tai papasakoti..." Be abejo, venkite tokių frazių: „...Ar tu išprotėjai?! Kas su tavim pasidarė?..." Tai tik privers vaiką jaustis dar blogiau. O tai tikrai ne toks rezultatas, kokio norite.
Turėkite omenyje, kad gali prireikti daug laiko situacijos išpainiojimui. Juk ji susidarė ne per vieną dieną, todėl ir vaikas kalbėti apie ją gali pradėti tik vėliau. Be to, vaikas negali žinoti tikslios priežasties, dėl ko taip pasielgė. Jis gali pasakyti, kad jautėsi liūdnas ar nereikalingas ir pan.
Galima pasikalbėti su vaiku apie jo kasdienius sunkumus. Ar iš jo tyčiojamasi mokykloje? Gal jis nesijaučia šeimos nariu ar jaučiasi paliktas? Pasistenkite sukonkretinti sunkumus, o tai padarę – padėkite rasti problemų sprendimus.
Kreipkitės į specialistą. Pasikalbėkite su mokyklos, pedagoginės psichologinės tarnybos ar psichikos sveikatos centro psichologu, mokyklos direktoriumi, jei juo pasitikite. Tikėtina, kad psichologas (ar mokykla) jau nagrinėjo panašias situacijas praeityje. Taigi jie gali padėti jums ir jūsų vaikui suvokti savo jausmus prieš įvykį ir po jo. Svarbu pastebėti, kad su vaiku turite aptarti veiksmų seką: su kuo kalbėsite, ką darysite.
Nepersistenkite. Bus labai sudėtinga, bet stebėjimas ir kontroliavimas visą parą, neišspręs problemos. Jei manote, kad rizika dėl pakartotinio bandymo žudytis yra didelė, kreipkitės į gydytoją.
Būkite pasiruošę iš vaiko sužinoti ir sunkiai priimamą informaciją. Pavyzdžiui, sužinoję, kad vaikas patyrė seksualinę prievartą iš jums žinomo patikimo žmogaus ar artimo giminaičio, Jūs iš karto galite reaguoti – „netiesa, meluoji“. Tokia reakcija neskatintų vaiko kalbėti toliau. Pasakykite vaikui, kad tikite juo, kad sunku jums abiem. Subtiliai paprašykite papasakoti daugiau, tačiau nedetalizuojant (siekiant išvengti pakartotinio traumavimo). Jei vaikas papasakos apie patirtą prievartą, kreipkitės į teisėsaugą. Taip pat rekomenduotina dėl galimybės vaikui ir šeimai gauti nemokamą pagalbą kreiptis į gyvenamosios vietos vaiko teisių apsaugos skyrių (kontaktai nuorodoje https://vaikoteises.lt/struktura-ir-kontaktai/kontaktai/teritoriniai-skyriai/)