jausmai sužinojus apie savižudybę

„Praėjus dienai po tėčio savižudybės, jaučiausi tarsi nieko nebūtų įvykę. Tai negali būti tiesa. Ar gali? Gal reikia nubusti, nes sapnuoju?”.

Savižudybė beveik visada būna netikėta ir ne laiku. Ji tarsi žaibas iš giedro dangaus tiems asmenims, kurie pažinojo nusižudžiusįjį. Net jei kažkas anksčiau kalbėjo apie savižudybę ar jau buvo bandęs žudytis, tai vis tiek gali sukelti šoką. Reikia daug laiko, kad tuo patikėtum. Kita vertus, šokas tarsi trumpam apsaugo nuo kitų jausmų, leidžia lengviau išgyventi pirmąsias dienas po įvykio.

„Aš pykstu, kad ji mirė būtent taip, kartais jos nekenčiu”.

Kaltė ir pyktis yra bendros gedinčiųjų reakcijos. Daug intensyvesnės jos nusižudžiusiųjų draugų ir artimųjų. Jūs galite jausti kaltę, kad likote gyvas, nepadėjote ir negalėjote padėti, kad būtų išvengta savižudybės. Galite būti piktas dėl to, kad esate įskaudintas ir paliktas vienas. Gali būti, kad paskutinis pokalbis su nusižudžiusiuoju ir susitikimo detalės kurį laiką jus persekios ir neduos ramybės. Dar sudėtingiau, jei tas pokalbis buvo linksmas ir (ar) įprastas.

Kita vertus, jei jis buvo piktas ar lydimas ginčų, gali būti dar sunkiau. Būna ir taip, kad kartais žmonės jaučia palengvėjimą, ypač jei buvo ankstesnių savęs žalojimo epizodų ar agresijos kitų atžvilgiu. Arba jei Jūsų šeimos gyvenimą pastaruoju metu vis ištikdavo emocinė krizė. Bet net ir su šiuo palengvėjimu galite jausti kaltę, kad taip jaučiatės.

„Mes kartu tiek daug įveikėme!” Ir aš jam tiek padėjau. Jis pasielgė taip, tarsi niekas jam niekada nepadėjo.“

Gali kilti klausimų, kodėl jis taip pasielgė? Ar aš prie to kaip nors prisidėjau? Gali būti, kad prieš savižudybę asmeniu rūpinotės ilgus metus, o dabar pajutote, kad visa meilė ir rūpestis išduoti.

„Aš žinau, kad laidotuvėse jo tėvai žiūrėjo į mane ir galvojo, jog to nebūtų įvykę, jei aš nebūčiau su juo susipykusi“.

Savižudybė dažnai stigmatizuoja, tarsi uždeda antspaudą. Gali būti, kad tarsi jausite kaimynų, bendraklasių, darbo kolegų ar net šeimos narių kaltinimus ar klausimus, kurių nekiltų, jei asmuo būtų miręs natūralia mirtimi. Dar sunkiau, jei ir pats asmuo kaltina save. Svarbu pabrėžti, kad nei kitų žmonių žodžiai, nei elgesys ar, priešingai, tai, kas nepasakyta ar nepadaryta neskatina savižudybės.