tavo savijauta

Tavo tėvai skiriasi arba jie jau yra išsiskyrę. Turbūt išgyveni nelengvą gyvenimo etapą. Galvoje sukasi daug klausimų, slegia nežinomybės jausmas: neaišku, kaip viskas toliau bus, kaip tu ir tavo tėvai toliau gyvens, kaip viską ištverti. Tėvų skyrybos – vienas didžiausių sukrėtimų vaikui ar paaugliui, todėl nuo to momento, kai išgirdai šią žinią, iki tol, kol tėvai išsiskirs ir visi išmoksite su tuo susigyventi, gali praeiti vieni, dveji ar treji metai. Tuo metu tu gali jaustis taip:

• Visų pirma gali būti tiesiog labai sunku patikėti žinia, kad tėvai nusprendė skirtis. Tu gali patirti šoką, ilgą laiką tuo nepatikėti, nes, pavyzdžiui, iki šiol matei gerai sutariančius tėvus. Gali kilti noras aplinkiniams sakyti, kad tėvai gyvena kartu, kad viskas gerai, gali kilti noras fantazuoti, jog tėvai susitaikys ir bus kartu. Kita vertus, jeigu tavo tėvai ir iki tol daug pykdavosi, labai nesutardavo ar net mušdavosi, gali būti ir taip, kad tau ši žinia atneš palengvėjimą. Gali galvoti, kad gyventi su vienu iš tėvų bus geriau bei ramiau.
• Taip pat tu gali pradėti pykti ant kurio vieno ar abiejų tėvų už tai, kad jie nesutaria, kad tu negali augti darnioje šeimoje ir dėl to turi kentėti. Gali atrodyti, kad viskas erzina, tu gali pykti ir ant brolio ar sesers, ant draugų ir kitų nebūtinai su šeima susijusių žmonių. Gali kilti noras nesilaikyti taisyklių, prieštarauti, atsiriboti, gali būti sunku save kontroliuoti.
• Po to, kai pavyks pripažinti tą faktą, kad tavo tėvai skiriasi, gali kilti noras juos sutaikyti arba imti labai gerai elgtis, mokytis, kad tik tėvai nebesipyktų ir visi vėl būtumėte kartu. Deja, tėvų sprendimas skirtis paprastai nepriklauso nuo vaikų elgesio, tai yra tik dviejų suaugusiųjų santykių reikalas, todėl nelabai verta į tai kištis.
• Įsitikinus, kad skyrybos tikrai vyksta ir kad niekas jau nepadės, gali apimti didelis liūdesys, netgi depresija. Viskas gali imti atrodyti beprasmiška („kam kurti šeimą, jeigu viskas taip baigiasi“ arba „kokia prasmė išvis ką nors toliau daryti, vis tiek jau niekas nebebus taip, kaip buvę“). Galbūt keisis tavo nuomonė apie moteris ar vyrus, apie šeimą, santuoką ir skyrybas. Galbūt galvosi, kad geriau iš viso nesituokti. Tai normalu.
• Šiuo metu tavo nuotaikos gali imti dažnai svyruoti: vieną akimirką tu gali visai neturėti jėgų, gali niekas nebedominti, kitą – gali imti labai nerimauti, nebenustygti vietoje. Tu gali pradėti galvoti, kad esi kaltas (-a) dėl tėvų skyrybų, kad kažką ne taip padarei, ir dėl to jie pykstasi. Tokiais atvejais svarbu, kad atmintum, jog tėvų skyrybos kyla dėl jų abiejų santykių, o ne dėl vaikų elgesio. Todėl atmink, kad tavo tėvų skyrybos vyksta ne dėl tavo kaltės.
• Taip pat tave gali kankinti įvairios baimės. Kaip tėvai toliau tavimi rūpinsis? Ar neapleis? Kol jie pyksis, skirsis, gali jaustis apleistas (-a) ir nereikalingas (-a).
• Taip pat tu gali pastebėti, jog pradėjai blogiau miegoti, daugiau ar mažiau valgyti nei anksčiau, taip pat be aiškios priežasties gali pradėti skaudėti galvą, pilvą ar kitą kūno vietą.

Nesvarbu, ar tu mergina, ar vaikinas, turi lygiai tokią pačią teisę liūdėti, jaustis bejėgis, verkti, tikėtis paguodos, prašyti pagalbos ir supratimo. Visiškai normalu atvirai išreikšti jausmus, o išsiverkti netgi sveika. Tada yra didesnė tikimybė, kad greičiau ir sėkmingiau ištversi skyrybas, išmoksi prisitaikyti prie pasikeitusių gyvenimo aplinkybių.

Taip pat gali nutikti taip, kad tau kils noras labiau rūpintis tėvu ar motina, duagiau padėti, mažiau užkrauti savų problemų, kad tik dar labiau neapsunkinti tėčio ar mamos, nes jiems ir taip be galo sunku. Vis dėlto suaugusieji visada turi daugiau galimybių sau padėti ir savimi pasirūpinti nei vaikai ar paaugliai. Pirmiausia turi nepamiršti savęs, o tik po to padėti tėvams. Nepersistenk ir neaukok savęs dėl tėvų. Tai gali tave labai išsekinti, rizikuoji visai palūžti. Tėvų pareiga rūpintis vaikais išlieka ir po skyrybų. Tu neprivalai suaugti per anksti. Viskam savas laikas.

Jeigu tėvų skyrybos užsitęsia arba yra labai sunkios, tau tenka ilgai išgyventi nelengvus jausmus. Tu gali pradėti mažiau pasitikėti savimi, sunkiau bendrauti su draugais ir kitais žmonėmis, gali suprastėti mokymosi rezultatai. Kai didžiulis liūdesys, pyktis ir skausmas užsitęsia ilgai, gali net ateiti minčių, kad neverta gyventi. Jeigu nutiktų taip, kad pradėtum save žaloti, galvoti apie savižudybę, pradėtum vartoti alkoholį ar narkotikus, tai jau būtų rimtas signalas, kad reikia ieškoti pagalbos. Tokiu atveju labai svarbu nelikti su savo skausmu vienam (-ai).